TEIKIAMA PAGALBA

Įstaigoje dirba vyresnioji logopedė Vaida Pleikienė

Savaitės dienos

Darbo laikas

Konsultacijos tėvams

Pirmadienis

8.00-13.30

 

Antradienis

8.00-13.30

12.30-13.00

Trečiadienis

8.00-13.00

 

Ketvirtadienis

8.00-13.30

12.30-13.00

Penktadienis

8.00-13.00

 

LOGOPEDO VEIKLA:

  • Įvertina vaikų kalbos raidos ypatumus, išsiaiškina kalbos ir kalbėjimo sutrikimų pobūdį ir priežastis.
  • Teikia pagalbą vaikams, turintiems įvairių kalbos ir kalbėjimo sutrikimų.
  • Padeda grupių pedagogams pritaikyti ugdymo(si) medžiagą ir priemones.
  • Veda pogrupinius, bei individualius užsiėmimus, atsižvelgiant į vaikų amžių, gebėjimus, sutrikimo pobūdį bei laipsnį.
  • Konsultuoja specialiųjų poreikių vaikų tėvus (globėjus) kalbos ir kt. komunikacijos sutrikimų prevencijos bei jų šalinimo klausimais.
  • Dalyvauja vaiko gerovės komisijos darbe.NAUJAUSIA INFORMACIJA TĖVAMS:

    Vaiko brandumas vertinamas nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 31 d.

Tėvai (globėjai), pageidaujantys įvertinti Vaiko brandumą, pedagoginės psichologinės tarnybos arba švietimo pagalbos tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui nuo sausio 1 d. iki kovo 31 d. pateikia šiuos dokumentus

Visas dokumentas:  Vaiko brandumo mokytis pagal priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas įvertinimo tvarkos aprašas

KITI DOKUMENTAI:

NAUDINGOS NUORODOS:

http://ppt.lt/images/stories/lavinkime_rilij_vaik_kalb.pdf – „Lavinkime rišliąją vaikų kalbą“. (Parengė logopedė metodininkė Sonata Pakalniškienė, 2014 m.)

http://mamairtetis.lt/index.php/pedagogika/ikimokyklinukas/306-kai-mazojo-snekucio-kalba-veluoja -

Kai mažojo šnekučio kalba vėluoja“.  (Parengė logopedė Asta Miškinienė)

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/specialistams/matau-girdziu-lieciu-uodziu-ragauju-1-dalis/11799 -„Matau, girdžiu, liečiu, uodžiu, ragauju…(2 dalis)“ (Parengė

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/specialistams/matau-girdziu-lieciu-uodziu-ragauju-3-dalis/11887 – „Matau, girdžiu, liečiu, uodžiu, ragauju…(3 dalis)“ (Parengė Daiva Dočkienė)

APIE KALBOS SUTRIKIMUS

Kalbėjimo sutrikimas – tai santykinai nuolatinis nukrypimas nuo priimtų kalbėjimo, kalbos ir bendravimo normų. Šios grupės sutrikimams būdinga: 1) kalbėjimas ir bendravimas neatitinka vaiko amžiaus; 2) juos lemia periferinio kalbėjimo aparato bei centrinės nervų sistemos pažeidimai ar funkciniai sutrikimai; 3) yra stabilūs ir savaime neišnyksta; 4) kalbos ir kalbėjimo sutrikimai gali nulemti mokymosi sutrikimus; 5) neigiamai veikia asmenybę.

     1. Kalbos neišsivystymas – tai normalios klausos ir normalaus intelekto vaikų visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis fonetiką, leksiką ir kalbos gramatinę sandarą. Nepilnavertė kalbinė veikla sąlygoja pažinimo veiklą, emocijas ir valią. Gali sulėtėti ir psichinis brendimas, sensorinių funkcijų, intelekto, emocijų, valios lavėjimas, būdingas žemesnis vaizduotės produktyvumas, vaizduotės funkcijų inertiškumas, greitas išsekimas.

  Žymus kalbos neišsivystymas – tai visiškas nekalbėjimas arba kalbą sudaro keletas garsažodžių ar žodžių santraukų. kartais juos bando jungti į sakinius. Painioja daiktų ir veiksmų pavadinimus. Neturi poreikio mėgdžioti suaugusių kalbą, bandydami kartoti pasako tik atskiras žodžio dalis. Pasyvus žodynas žymiai gausesnis už aktyvųjį. Dažnai pasitelkiama gestai, mimika. Vaikai gerai supranta kalbą tik konkrečioje situacijoje. Sunku įvykdyti du ar daugiau nurodymų. Dažnai neskiria fonemų, nesugeba skirti vieną nuo kito fizinių garsų arba foneminė analizė nesuprantama ir neįveikiama. Neįmanoma rasti nurodyto garso žodyje, skirti žodžius besiskiriančius viena fonema. Tai neretai trunka ne vienerius metus.

   Vidutinis kalbos neišsivystymas – šiuo kalbos neišsivystymo atveju atsiranda kalbos pradmenys. Bendraujama dažnai iškreiptais, bet jau tikrais žodžiais. Pegerėja impresyvioji kalba. Suprantamos kai kurios gramatinės formos. Labiau pažįstamos vienaskaitos formos, veiksmažodžių laikai. Pažįstami prielinksniai į, ant, po, iš, prie, nuo. Esti jau ir klausiamųjų žodelių. Gausėja ekspresyvusis žodynas. Tai ryškiausio agramatizmo periodas. Daromos grubios žodžių kaitymo, derinimo, valdymo klaidos. Sakiniai trumpi. Labai ryškūs garsų tarimo trūkumai. Foneminė klausa nepakankama rašymo, skaitymo mokymuisi. Neįmanoma garsinė analizė.

   Nežymus kalbos neišsivystymas – pakankamai išplėtota kalba su kai kuriais fonetiniais, foneminiais ir leksikiniais gramatiniais netikslumas, kurios be konkrečios situacijos ne visada suprantamos. Vaikai kalba labai paprastais sakiniais, išreiškia pagrindines mintis, kurios be konkrečios situacijos ne visada suprantamos. Pasyvus ir aktyvus žodynas gausokas. Vaikai skiria daiktų, veiksmų, atskirų požymių pavadinimus, pradeda vartoti įvardžius, paprastus prielinksnius, kartais jungtukus. Gana taisyklingi mažybiniai daiktavardžiai. Retai vartojami sudurtiniai žodžiai.

Vaikai kalba sakiniais. Gana rišliai pasakojama. Papasakoja apie savo šeimą, bando pasakoti pagal paveikslėlį. Būdingi trumpi išplėstiniai sakiniai. Išlieka tarimo trūkumų. Dažniausiai sigmatizmas, rotacizmas, lambdacizmas, skardžiųjų, minkštųjų priebalsių tarimo trūkumai.

2.  Fonologiniai sutrikimai

     Pasireiškia netaisyklingu garsų tarimu, vienų garsų keitimu kitais garsais. Vaikai blogai skiria kalbos garsus, sunkiai formuojasi garsinės analizės ir sintezės įgūdžiai. Pagrindinę fonologinės sistemos dalį sudaro fonemos, vartojamos žodžiuose. Kad pajustume fonemų variantų skirtumus, turime specialiai sukaupti dėmesį ir analizuoti jų tarimą, kirčiavimą, tarimo gaidą, balsą. Šie sutrikimai būna tuomet, kai vaikas dėl girdimojo suvokimo sunkumų netaisyklingai vartoja linksnius, prielinksnius, priesagas, nederina giminių, nesuvokia gramatinių, morfologinių ryšių. Šie sutrikimai nustatomi ikimokyklinio amžiaus vaikams. Pradėjus daugiau rašyti, jiems diagnozuojama disleksija, disgrafija. Būna sutrikęs ne tik garsų tarimas, bet ir foneminė klausa. Vaikams sunku išskirti nurodytą garsą tarp kitų garsų, skiemenų. Jie klysta, paprašyti pasakyti, ar tam tikras garsas yra žodyje, ar ne. Pradedant mokytis rašyti atsiranda problemos, nustatant garsų nuoseklumą žodyje.

   3. FONETINIAI KALBĖJIMO SUTRIKIMAI

   Tai įvairūs garsų tarimo (fonetiniai) trūkumai, kurie pasireiškia netaisyklingu garsų tarimu, vienų garsų keitimu kitais ar visišku garso netarimu (garsas praleidžiamas). Šio sutrikimo esmė ta, kad vaikas dėl centrinio ar periferinio kalbėjimo aparato pažeidimo ar funkcinio sutrikimo negali artikuliuoti garsų arba taria juos netaisyklingai. Garsų tarimo trūkumų priežastis gali būti dantų, liežuvio, kietojo ar minkštojo gomurio pakitimai, artikuliacijos aparato raumenų inervacijos sutrikimai, netaisyklingos aplinkinių kalbos mėgdžiojimas ir pan. Iš dažnesnių fonetinių sutrikimų paminėti: garso r gomurinis ar viendūžis tarimas, tarpdantinis garsų tarimas, kai s, z, c, dz, rečiau š, ž, č, dž, o kartais t, d, n tariami iškišus tarp dantų liežuvį. Dėl skirtingų priežasčių atsiradę kalbėjimo ir kalbos sutrikimai įvardijami skirtingai:

Dislalija (šveplavimas) – tai garsų tarimo sutrikimas esant normaliai klausai ir normaliai periferinio aparato inervacijai.

Tai – vienas dažniausių kalbos sutrikimų, kada pastoviai netaisyklingai tariami kalbos garsai, kurie gali būti praleidžiami, painiojami, keičiami lengvesniais. Normaliai vystantis kalbai, toks šveplavimas pranyksta savaime. Jei, vaikui augant, tarimo trūkumai nepranyksta – būtina logopedo pagalba.

Netaisyklingas garsų tarimas įsitvirtina, ko pasekoje – ilga ir sudėtinga korekcija. Tarimo trūkumus siūloma pašalinti ikimokykliniame amžiuje, išvengiant rašymo ir skaitymo klaidų.

Dislalijos priežastys:

Anatominiai kalbos padargų: liežuvio, liežuvio pasaitėlio, žandikaulių deformacijos, dantų (sukandimo, netinkamai išaugę ar jų nebuvimo), lūpų, gomurio funkcijos trūkumai;

Kalbos padargų paralyžiai, parezės;

Adenoidai, polipai;

Klausos sutrikimai;

Foneminės klausos nepakankamas išlavėjimas;

Somatinės ligos;

Sulėtėjusi psichinė raida;

Netinkama socialinė aplinka.

Atviroji rinolalija – kalbėjimas pro nosį ir netaisyklingas garsų tarimas dėl gomurio nesuaugimų ar minkštojo gomurio funkcijos sutrikimo (jos sinonimas – hipernosinumas). Kai oras nepatenka į nosies ertmę ir vaikas negali ištarti m, n garsų, o balso tembras yra slopus – hiponosinumas (uždaroji rinolalija).

DIZARTRIJA – garsų tarimo sutrikimas dėl nepakankamos periferinio kalbėjimo aparato inervacijos.

Skirtingos kilmės fonetiniai sutrikimai gali būti įvairių laipsnių – nuo nežymaus tarimo trūkumo iki negalėjimo garsų artikuliuoti.

Sklandaus kalbėjimo sutrikimas – (mikčiojimas) – kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis, dėl kurio sutrinka normalus bendravimas. Tai dažniausiai pasireiškia antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais. Būtent tuo metu vaikai sunkiai suranda reikiamų žodžių, jaudinasi, skuba kalbėdami – ko pasekoje sutrinka vaikų kalba, kitaip tariant – ji užsikerta.

Tai pastebėję tėveliai turi kuo greičiau kreiptis į logopedą, neurologą, psichologą, kad būtų operatyviai suteikta tinkama pagalba.

Mikčiojimui įveikti yra būtina ne tik šių specialistų pagalba, bet ir paties mikčiojančiojo pastangos.

Kai vaikas mikčioja ir tai yra įsitvirtinę, artimieji privalo:

• griežtai laikytis dienos režimo (pagal vaiko amžių);

• kalbėti lėčiau;

• leisti vaikui pabaigti mintis (neklabėti už jį);

• išklausius, atsakyti lėtai, neskubant;

• prieš atsakant, padaryti pauzę;

• atsakant vartoti vaiko pasakytus žodžius;

• kalbant vaikui, palaikyti tiesioginį akių kontaktą;

• kalbėti pašnibždomis;

• nefiksuoti vaiko dėmesio į sutrikimą;

• netaisyti blogai ištartų žodžių;

• vengti triukšmingų ir plepių vaikų draugijos, pašaipų.

Veiksmai, kurie trukdo įveikti mikčiojimą kalbančiajam:

• skubinti greičiau pabaigti sakinį, mintį;

• baigti mintį už mikčiojantįjį;

• pertaukti vaiko kalbą;

• dažnai taisyti, reikšti pastabas dėl vaiko kalbos;

• greitai kalbėti su vaiku;

• per greitos buitinės situacijos namuose;

• versti vaiką kalbėti, pasakoti, deklamuoti esant aplinkiniams;

• žiūrėti emociškai jaudinančias laidas, žaisti tokius žaidimus;

• pabaigti vaiko sakinius už jį.

Visas kompleksinis mikčiojimo gydymo metodas yra sudaromas komandinio darbo būdu: gydymas vaistais, psichoterapija, logopedinis darbas, darbas su mikčiojančiojo artimaisiais.

 

ŠALTINIAI:

  1. Garšvienė, A., Ivoškuvienė, R. (2003). Kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai. J. Ambrukaitis (Red.). Specialiojo ugdymo pagrindai.Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

 

SIŪLOME PASKAITYTI:

METODINĖS REKOMENDACIJOS VAIKAMS IKI 6 METŲ SMULKIOSIOSMOTORIKOS ĮGŪDŽIAMS LAVINTI

IKIMOKYKLINIO-AMŽIAUS-VAIKŲ-KALBOS-SUTRIKIMŲ-ŠALINIMO-PREVENCIJA-2

MIR.LT   © 2017